shutterstock_113801233 652

Ar ir jums taip būna: sėdi prieš šešias paserviruoto stalo šakutes ir suki galvą, kada kurią imti, ką su kokia valgyti, o kartais apskritai jų atsisakai, imi maistą pirštais ir mėgaujiesi malonumu skanauti ir išsiterlioti, kaip vaikystėje…
Vis dėlto šiandien šakutė yra būtina. Turime atskiras šakutes mėsai, žuviai ar desertui. Seniau gi, žmonės Europoje turėjo peilį mėsai pjauti, bei šaukštą sriubai valgyti.
Šakutė atsirado Bizantijoje. XIII a Bizantijos princesė ištekėjo už Venecijos dožo ir persikėlė gyventi arčiau vyro. Kartu su nemenku kraičiu į Italiją princesė atsivežė ir savo patogųjį maisto valgymo įrankį. Ji nebuvo pratusi valgyti rankomis, todėl Italijos visuomenėje atvirai naudodavosi šakute. Vietiniams šakutė primindavo keistą ir aplinkinių sveikatai pavojingą įrankį. Novatoriškos moters idėjos tiesiog supriešino ją su likusiais Italijos žmonėmis. Negana to, dėl augančios įtampos jos ir dožo santuoka pakibo ant plauko. Tad princesei nieko kito nebeliko, kaip priimti vyro šalies kultūrines normas ir atsisakyti savo „pavojingojo“ įrankio.

shutterstock_118443223 652

Laimei, kitas bandymas buvo sėkmingesnis! Kotryna Mediči vykdama į Prancūziją tekėti už būsimo Prancūzijos karaliaus Henriko II XVI a. kartu su savo meile ir baltaisiais Italijos trumais į šalį atsivežė ir šakutę. Ji pasinaudojo savo moteriška diplomatija ir Prancūzijai šakutę pristatė, kaip gero tono ir stalo etiketo nusimanymo išraišką. Prancūzai savaime pradėjo domėtis šiuo nauju elegantišku stalo įrankiu. Netrukus jie įvertino ne tik jos eleganciją ant stalo, bet ir praktiškumą (su šakute valgyti mėsos patiekalus buvo kur kas lengviau).
Taip palaipsniui, šakutė įsiliejo į aukštuomenės gyvenimą ir tapo privalomu kilmingų pietų įrankiu. Vėliau šakutes buvo pradėta lieti iš brangiųjų metalų, taip pat įvairiais būdais gražinti (graviruoti, inkrustuoti ir pan.). iki XIX a šakutė jau buvo paplitusi ir Anglijoje, Vokietijoje bei Amerikoje.