Lapkričio rimties laikas

Dažnas mūsų šalies gyventojas sutrinka, jei jam tenka paaiškinti tikrąją Visų šventųjų dienos ir Vėlinių prasmę. Ką jos reiškia ir iš kur kilo – turėtume žinoti kiekvienas.

Visų Šventųjų minėjimas – sena tradicija

Visų Šventųjų minėjimo dienos šaknys siekia IV-tą mūsų eros amžių. Šventieji buvo minimi pirmąjį šeštadienį po Sekminių. Tądien būdavo pagerbiami visi šventieji ir kankiniai. Dabar sunku įvardyti šios dienos atsiradimo priežastis, tačiau labiausiai ji siejama su Krikščionybės įsitvirtinimu 313 m. Plintant krikščioniškajam tikėjimui, įvairiuose miestuose buvo paskelbta labai daug šventųjų, ir dar daugiau kankinių. Visus juos pagerbti vieną buvo labai patogu. Todėl Romos popiežius Bonifacas IV paskelbė, kad gegužės 13-ąją bus minima šv. Marijos ir Kankinių diena.

O popiežius Grigalius III lapkričio 1-ąją (VIII a.) šv. Petro bazilikoje pastatė koplytėlę, skirtą visiems šventiesiems. Nuo to laiko Romoje visi šventieji minimi lapkričio 1 dieną. Popiežiaus Grigaliaus IV tarnavimo metais (827-844 m.) šis dienos minėjimas oficialiai įrašytas į liturginį kalendorių ir paskelbtas nedarbo diena.

Iš minėtos visų Šventųjų dienos ilgainiui išsirutuliavo visų Sielų minėjimo diena (angl., all souls) arba Lietuvoje dar vadinama Vėlinėmis. Bažnyčia nuolat meldėsi ir skatino parapijiečius aukoti už šventuosius, bei tikėti, jog maldomis ir aukomis Žemėje žmonės palengvins išėjusių savo artimųjų kelią per skaistyklą.

652

XI a. Bažnyčia paskelbė lapkričio 2 dieną – mirusiųjų sielų išlaisvinimo ir pagerbimo diena. Nuo to laiko lapkričio 1-ąją – Visų Šventųjų dieną, prisimenami, minimi ir pagerbiami visi šventieji, nuosaikiai tarnavę Dievui, kurių nuopelnai sustiprina, įkvepia ir drąsina likusius mirtinguosius.

Pagonių palikimas

Lapkričio pirmoji – visų Šventųjų diena – sutampa su keltų (Anglija, Škotija, Airija, bei šiaurinė Prancūzija) kalendorine žiemos pradžia – Samhain. Šis pavadinimas yra ir keltų mirties dievo vardas, o žiema siejama su tamsa ir mirtimi. Visa tai keltai sutapatino ir su žmogaus mirtimi. Samhain išvakarės (paskutinė spalio diena) buvo pagonių keltų aukojimo diena, kuomet mirusiųjų sieloms buvo leidžiama nakčiai grįžti į Žemę, pas savo artimuosius. Šios sielos raganų, vaiduoklių, elfų ir kitų mitinių būtybių kūnu grįždavo į žemę atsilyginti tiems, kurie juos skriaudė Žemėje.

shutterstock_124339486

Žmonės, norėdami apsisaugoti nuo jiems gresiančio blogio, užgesindavo namų židinius ir sukurdavo vieną didelį šventintų ažuolo malkų laužą. Jame degindavo įvairius apeiginius simbolius ir melsdavo laimės kitiems metams. Susirinkusieji dažnai vilkėdavo kostiumus iš gyvulių odos ar galvų. Skirtingos keltų tautos turėjo vis kitokius apeigų papročius, tačiau visi daugiau ar mažiau buvo susiję su ugnimi ir gyvūlių kaukėmis. Įsitvirtinus krikščionybei kai kurie pagoniški papročiai išliko ir vienaip ar kitaip tebetaikomi visų Šventųjų dienos išvakarėse (ang., Hallow Eve – Halloween), kuomet persirengėliai bando išgąsdinti piktąsias dvasias, o laužų bei žvakių deginimu kviečiamos gerosios dvasios, nešančios laimę ir sėkmę.

Bažnytinėje kultūroje ši naktis skirta maldoms, rimčiai ir pasiruošimui kitos dienos – Šventųjų minėjimui.

 shutterstock_159333455

Nepamiršta ir derliaus svarba

Krikščionybė į skirtingų tautų gyvenimą skverbėsi jėga ir prievolėmis. Iki tol kiekviena kultūra turėjo savo pagoniškas tradicijas, susijusias su gamta. Ruduo – derliaus nuėmimo laikotarpis. Lapkritį, kai visi laukai nudirbti, laikas padėkoti dievams už gamtos stichijas, o išėjusiems artimiesiems – už pagalbą sulaukti derliaus. Taip pagonių tautose buvo minimos Vėlinės. O svarbiausias šventės akcentas būdavo bendros vaišės.

Krikščionys suprato, jog šiuos papročius išstumti iš žmonių sąmonės bus beveik neįmanoma, todėl nusprendė jų nekeisti, o asimiliuoti į krikšioniškąją tradiciją. Todėl vėlių minėjimo diena buvo tapatinama ir su derliaus šventimu.

HDLIFE | info@hdlife.lt

MES NORIME DALINTIS SPALVOMIS...