shutterstock_128694440 652

Šiandien desertas – ne tik malonumas, kulinarinės kultūros dalis, bet ir konditerių meno išraiška, varžytuvių objektas. Ir nors saldumynais žmonės mėgavosi nuo neatmenamų laikų, tačiau toks desertas, kokiu džiaugiamės šiandien, atsirado gerokai vėliau – tobulėjant kulinarijos technologijoms.

 IMG_0775 652

Pirmieji saldėsiai – viskas, kas duota gamtos

Žodžio ,,desertas“ kilmė yra prancūziška – desservir ir reiškia sutvarkyti stalą. Tačiau dar prieš prancūzus, desertais mėgavosi senosios Romos gyventojai. Tuometinis jų desertas buvo džiovinti vaisiai ar medumi aplieti riešutai (beje, juos galima vadinti pirmaisiais saldainiais). Romėnai gamindavo ir ledus, kuriais vaišindavo tik svarbius svečius. Ledą jie laikydavo urvuose, o prireikus suskaldydavo jį ir sumaišydavo su medumi ar vaisių sultimis. Cukraus tuomet nebuvo, todėl visa, kas saldu, buvo natūralūs gamtos dovanojami saldėsiai.

Viduramžiais Vidurio Rytų prekybininkai Europoje pradėjo pardavinėti cukrų (pagamintą iš cukranendrių). Nors jis buvo beprotiškai brangus (puskilogramis cukraus kainavo kaip dvi kiaulės), tačiau jo panaudojimas konditerijoje sukėlė tikrą perversmą (pirmojo obuolių pyrago receptas atspausdintas 1381 m). Tiesa, cukrumi gardinamus patiekalus ar su juo pagamintus desertus įsigyti ir jais mėgautis galėjo tik turtingieji. Darbininkai ir varguoliai toliau džiaugėsi medumi gardintais kąsneliais.

secrets-of-sugar 652

Vėliau cukraus kaina sumažėjo dėl Viduržemio ir Karibų regionuose įkurtų cukranendrių plantacijų. Šiuo produktu imta gardinti visus iš eilės patiekalus. Viduramžiais cukruodavo net ir žuvį.

Prancūzija – deserto tėvynė

XVII a. Prancūzijos karalius Liudvikas XIV susirūpino prancūziškąja gastronomija ir iš bendrojo patiekalų sąrašo išbraukė saldžius patiekalus. Kvapnūs ir pikantiški skanumynai tapo pagrindiniais patiekalais, o saldūs – desertais. Nuo tada prasidėjo desertų, kaip atskirų patiekalų, prancūziškoji istorija.

Desertų kultūra rūpinosi ir puoselėjo ne tik karalius, bet ir jo žmona, Ispanijos princesė, kuri iš savo šalies kolonijų į Paryžių atvežė kakavos pupeles.

Savo pirmtako „saldžiąją“ politiką tęsė ir karalius Liudvikas XV, dar vadinamas Karaliumi Saule. Politiškai pasyvus vadovas šalį valdė chaotiškai, tačiau rūpinosi malonumais ir maistu. Geriausia jo meilužė, ponia Pompadur, nuobodžiaujantį, kone viskam apatišką karalių, stengdavosi prablaškyti ir palepinti gardėsiais. Versalio rūmų mansardoje jis turėjo mažą virtuvėlę, kurioje ir pats gamindavo mėgstamus patiekalus. Sakoma, jog visi jie buvo iš šokolado.

shutterstock_80388304 652

Ledai – šaltasis desertas

XIV a. Markas Polas iš Kinijos parsivežė ledų gamybos techniką. Tuomet tai buvo daugiau gardintas ir pasaldintas ledas, o ne šiandien žinomi tikrieji ledai. Receptas „tikresnius“ ledus labiau priminė maždaug XVI a., kai Katerina Mediči Italijoje išpopuliarino šaltuosius šerbetus ir ledus, o vėliau šiuos receptus nusivežė į Prancūziją (tekėdama už Prancūzijos karaliaus Henrio II). Anuomet ledai buvo išskirtinai privilegijuotųjų skanėstas.

Tik siciliečio Procopio dėka, Paryžiuje atidariusio vieną pirmųjų kavinukių Café Procopio, ledais pradėjo mėgautis plačioji visuomenė. 1660 m. šis italas patobulino ledų receptą – sumaišė pieną, grietinę, sviestą, kiaušinius su saldžiais pagardais ir pasiūlė skanėstą kiekvienam kavinės lankytojui. Manoma, kad šefas Procopio labiausiai prisidėjo populiarinant ir tobulinant ledus.

XVIII a. pabaigoje ledų gamyba jau buvo populiari daugelyje Europos šalių.

Tobulumui ribų nėra

Desertų gamyba tapo dar puikesnė atsiradus vanilei, kuri buvo pradėta gaminti iš Meksikoje augančių vanilės vaisių. Meksikiečiai pastebėjo, jog džiovinamos pacukruotos vanilės ankštys skleidžia intensyvų, neapsakomai  skanų aromatą. Vanile pradėjo gardinti desertus ir, žinoma, ledus.

Vėliau desertai sparčiai tobulėjo dėl įmantrių technologijų atsiradimo. Skirtinguose Europos regionuose gamindavo skirtingus, visai nepanašius vienas į kitą desertus. Mat skirtinguose regionuose desertai ir saldainiai gimdavo pasitelkus vietines žaliavas (vaisius, riešutus), bei atsižvelgiant į kultūrinius ir kulinarinius krašto įsitikinimus.

Na o industrinė Amerikos ir Europos revoliucija (tobulėjo gamyba, šviežumo išsaugojimo būdai, pakuotės) pavertė skanėstus masiniu produktu. Įdomu, kad XX a. 3 deš. desertai jau buvo ir šaldomi.

Šiandien sunku įsivaizduoti mūsų gyvenimą be konditerinių atradimų: saldžių, gražių pagundos akimirkų, vadinamų – desertais.